Kokias Jupiterio paslaptis mums atskleidė kiaurai reginti Juno akis?
Jupiteris – didžiausia Saulės sistemos planeta – yra toks pat paslaptingas kaip pastovus vienos kojinės dingimas po skalbimo. Kodėl sakau, kad paslaptingas? Todėl, kad jį gaubia labai tankūs debesys. Pagal romėnų mitologiją, Jupiteris mėgdavo ištvirkauti, todėl visada apsupdavo save debesimis, kad galėtų pasislėpti. Tačiau jo žmona deivė Juno irgi buvo ne pėsčia. Juno buvo labai galinga ir galėjo matyti kiaurai. Būtent todėl zondas, skirtas Jupiterio tyrinėjimui, ir buvo pavadintas Juno, nes jis padeda atskleisti planetos paslaptis.
Fun fact: prieš išsiunčiant Juno į kelionę šnipinėti savo vyrelio, NASA į zondą įdėjo tris lego statulėles, kurios atvaizduoja dievą Jupiterį, deivę Juno ir astronomą Galileo Galilei, kuris, tyrinėjo šią planetą ir atrado 4 didžiausius Jupiterio palydovus.
Visos Jupiterio tyrinėjimo misijos esmė yra išsiaiškinti kaip susiformavo Saulės sistemos planetos ir kaip laikui bėgant jos keitėsi. Jupiterio planeta dar vadinamą didžiąja dujų milžine, nes iš tiesų jis neturi kieto paviršiaus ir pagrinde yra sudarytas iš vandenilio ir helio dujų. Dėl tokios sudėties manoma, jog Jupiteris susiformavo iš Saulės likučių, todėl pats Jupiteris, susiformavus Saulės sistemai, nesikeitė taip smarkiai kaip kitos mažosios planetos.
Jupiterį Juno pasiekė 2016 liepos 4d. (skrydis truko beveik 5 metus). Žinoma, kadangi Jupiteris yra dujinė planeta, Juno jame nenusileido, o vietoj to, ji sukasi aplink planetą poline orbita. Kas per keiksmažodis „poline orbita“? Tai reiškia, jog zondas sukasi nuo šiaurės poliaus iki pietų. Kadangi pati planeta sukasi iš vakarų į rytus, zondui skriejant poline orbita jis ilgainiui gali nuskanuoti visą planetos paviršių juosta po juostos.
Juno zondas turi instrumentus, leidžiančius pamatuoti Jupiterio atmosferą ir magnetinį bei gravitacinį laukus.
Ką naujo Juno aptiko per pastaruosius metus trukusią misiją?
Ar buvo verta? Pažvelkite į Juno padarytas Jupiterio nuotraukas ir patys pasakykite :) (Nuostabius Jupiterio vaizdus rasite čia: https://www.nasa.gov/mission_pages/juno/images/index.html
Galite pastebėti, jog gauti Juno vaizdai atvėrė visai kitas akis į Jupiterį. Gautose nuotraukose planeta atrodo kitaip, nei mes esame įpratę manyti ją atrodant.
Jupiteris gali pasigirti didžiausiomis pašvaistėmis visoje Saulės sistemoje. Žemės atmosferą įelektrintos dalelės pasiekia iš Saulės vėjo. Didžioji dalis jų yra atspindima Žemės magnetinio lauko, tačiau kai kurios prasiskverbia į atmosferą ties poliais, todėl šiaurėje arba pietiniame poliuje galime matyti nuostabų reiškinį – pašvaistes. Iki šiol buvo manoma, jog Jupiterio pašvaistės susidaro tokiu pačiu principu, tačiau dėka Juno misijos buvo atskleista tikroji aurorų kilmė. Pirmiausia buvo pastebėta, jog auroros Jupiteryje juda kiek kitaip, jos tarsi keliamos į viršų. Taip yra todėl, jog Jupiterio magnetinis laukas yra net 10 kartų stipresnis nei magnetinis laukas Žemėje. Tačiau tai ne vienintelė naujiena. Kaip taisyklė, tolstant nuo planetos, magnetinis laukas turėtų silpnėti. Tačiau Juno surinkti duomenys rodo, jog Jupiterio magnetinis laukas yra nelygus ir nenuspėjamas – stipresnis vienose vietose ir silpnesnis kitose.
Gana panaši situacija ir su Jupiterio gravitaciniu lauku. Normaliai gravitacinis laukas silpnėja tolstant nuo planetos. Tačiau jei planetos masė yra pasiskirsčiusi netolygiai, tuomet ir gravitacinis laukas skirtingose vietose gali būti tai silpnesnis, tai stipresnis.
Kaip buvo matuojamas Jupiterio gravitacinis laukas? Sekant zondo greitį. Jei kažkuriose vietose gravitacinis laukas yra stipresnis, Juno pradeda lėkti greičiau. Taigi, išmatavus Juno greitį aplink visą planetą, galima apskaičiuoti kaip yra pasiskirsčiusi masė Jupiteryje iki pat jo centro. Irrrrr tuomet buvo rasta dar viena staigmena!
Buvo manoma, kad Jupitero šerdis yra gana nedidelė. Pasirodo, jog ji yra daug didesnė ir galbūt net dalinai ištirpusi ją supančiame skystame vandenilyje.
Juno mikrobangų detektoriai gali išmatuoti molekules, esančias 350km kilometrų po debesimis. Taigi, šios įrangos dėka, atmosferoje buvo aptiktas labai didelis amoniako kiekis. (Oranžine spalva pažymėtas amoniakas) Ties pusiaju yra didelis amoniako žiedas, kurio niekas nesitikėjo.
Dar vienas atradimas – didelės kilpinės struktūros, vadinamos Hadley cells. Atrodo, kad šie elementai sudaryti iš amoniako srovių, kurios juda atskirai nuo debesų ir dėl kurių mums atrodo, jog Jupiteris yra dryžuotas. Tai įrodo, jog gilioji atmosfera yra daug sudėtingesnė nei manėme iki šiol.
Jau dabar galima sakyti, jog Jupiterio žmonelė pasidarbavo iš peties atkapstydama tiek daug dalykų, kurių nežinojome iki šiol arba manėme neteisingai. Belieka tikėtis, jog Juno mums atskleis dar daugiau Jupiterio paslapčių. Galima Juno misijos trukmė – 20 mėnesių, taigi jos pabaiga numatoma 2018 m. vasario mėnesį.