Rekomendacija: Raketų merginos!
Tai, kad moterys ne mažiau nei vyrai gali pasigirti moksliniais pasiekimais, turbūt jau nelabai ką ir stebina. Tačiau kai kurių moterų indėlis į mokslą ir technologijų vystymąsį dažnai lieka užmirštas arba apie jį iš vis nutylima. Todėl nusprendžiau parašyti apie mano labai mėgstamą Nathalia Holt knygą “Rise of the rocket girls: the women who propelled us. From missiles to the Moon to Mars”. Knygoje aprašoma tikra istorija kaip moterys ir merginos labai ženkliai prisidėjo prie kosmoso tyrimų bei pirmųjų žingsnių Mėnulyje. Ir ne, jei kas nors matėte filmą „Hidden figures“, tai čia ne ta pati istorija, nors ir labai labai artima.
Istorija prasideda nuo to kaip trys jaunuoliai, svajojantys apie kosmoso tyrinėjimus, kūrė savadarbes raketas. Tuo metu ši kompanija buvo vadinama „Suicide Squad“ (Savižudžių būrys). Tokį pavadinimą jie užsidirbo ne veltui – vieno jų eksperimento metu išsiskyrė daug nuodingų dujų, kurios nusėsdamos sugadino brangų, tuo metu Caltech universitetui priklausiusį, vėjo tunelį, vėliau jie susprogdino ir dalį Caltech pastato. Tuomet raketų mokslas buvo laikomas išsidirbinėjimu, niekas į juos nežiūrėjo rimtai, niekas netikėjo, jog įmanoma sukurti raketą, kuri paliktų Žemės atmosferą. Tačiau 1939m. suicide squad iš JAV vyriausybės gavo nemažą paramą raketų kūrimui kariniais tikslais. Taip įsikūrė JPL (Jet Propulsion Laboratory), kuri šiuo metu yra NASA dalis. Gavę finansavimą, JPL pasisamdė pirmuosius du kompiuterius – Barbara ir Richard Canright. Taip, taip, kompiuteriai turi vardus, nes seniau kompiuteriais buvo vadinami žmonės, kurie mokėjo atlikti tikslius skaičiavimus. Mašinų, kurios viską skaičiuotų už mus ir taip palengvintų mokslininko kasdienybę, tuo metu dar nebuvo. Taigi, prabėgus šiek tiek laiko ir JPL sulaukus pripažinimo, jie gavo dar didesnį finansavimą. Tuo metu Richard Canright tapo inžinieriumi, tačiau kadangi ši profesija buvo laikoma vyriška, Barbarai tokia specialybė nebuvo prieinama. JPL pradėjo samdyti dar daugiau kompiuterių. Viena jų - Macie Roberts, kuri 1942m. buvo paskirta vadovauti kompiuterių komandai. Macie nusprendė, kad visi jos komandoje dirbantys kompiuteriai turi būti tik moterys. Skamba seksistiškai? Bet vyrai jos tiesiog nebūtų klausę :) Taigi, Macie į JPL įdarbino didelį būrį moterų, vienos iš jų buvo baigusios universitetus, kitos tik vidurinę mokyklą, tačiau jos visos gerai mokėjo ir labai mylėjo matematiką. Įsivaizduokite: pilna salė moterų su pieštukais rankose ir primityvia skaičiavimo mašinėle atlikdavo sudėtingus skaičiavimus pradedant nuo tobulo kuro komponentų santykio, baigiant raketų trajektorijomis. Vėliau po truputį kreipiant JPL darbą nuo karo pramonės link kosmoso tyrimų, moterims reikėjo atlikti tikslius skaičiavimus pirmojo amerikietiško palydovo paleidimui, pirmojo amerikiečių astronauto Alano Shepardo iškėlimui į kosmosą, tada sekė kelionės į Mėnulį bei tolimesni Saulės sistemos planetų tyrinėjimai. Jei ne „Raketų merginos“, visų šių išvardintų pasiekimų greičiausiai nebūtų.
Tačiau nereikia pamiršti, jog jos buvo ne tik skaičiavimo mašinos, bet ir moterys, kurioms tuo laikmečiu buvo keliami kitokie standartai. Dirbanti ir siekianti karjeros mergina, kuri neturi vyro – senmergė. Dirbanti ištekėjusi moteris, palikusi savo vaikus auklei – bloga mama ir netinkama žmona. Knygoje aprašomi skirtingų moterų, dirbančių JPL, gyvenimai. Tačiau visų jų istorijose pastebėjau tą patį faktą – meilę savo darbui ir norą siekti kažko daugiau nei tik būti paprasta namų šeimininke.
1950-1960m. atsiradę elektroniniai kompiuteriai buvo savotiška grėsmė „raketų merginoms“, todėl jos savo iniciatyva pradėjo mokytis programavimo taip išsaugodamos savo darbą JPL. Pamačius koks didelis indelis kosmoso tyrimuose priklauso moterims, pagaliau 1969m. jos buvo pripažintos inžinierėmis. Viena iš pirmųjų inžinierių buvo Helen Yee Ling. Macie Roberts baigus savo darbą JPL, Helen perėmė vadovavimą kompiuterių grupei. Jos dėka dauguma moterų, kurios susilaukusios vaikų turėjo palikti JPL, galėjo ten vėl sugrįžti. Šeimas sukūrusios moterys, paskambinus Helen ir pasiūlius grįžti atgal, su dideliu džiaugsmu sutiko ir rado būdą kaip suderinti darbą ir šeimą. Žinoma, jog žongliruoti tarp šių dviejų dalykų buvo sunku, bet galima sakyti, jog JPL moterys buvo pradininkės tokio gyvenimo, kurį turime dabar. Tiesa, viena iš JPL „kompiuterių“ po ilgos darbo dienos visada sakydavo „dabar mes eisime namo ir rimtai ten dirbsime“ :)
Knygoje gana plačiai aprašomos Barbaros Paulson, Helen Yee Ling, Susan Finley ir kitų asmeninės istorijos bei NASA misijos, ant kurių šios moterys paliko savo pirštų antspaudus. Ši knyga, man yra didelis įkvėpimas, o jos herojės – tikras autoritetas! Manau ji įkvėptų ir visus kitus, todėl, jei turėsite galimybę, labai rekomenduoju ją paskaityti :)